Spakainas

        „Nusibodai. Juodai nusibodai… Ne, nu tu tik pasižiūrėk į save – balta visa, drėbi čia aplink, šiukšlini tom savo baltom granulėm. Tipo, gražu? Kur gi ne. Ypač gražu geltona ant balto. Fui. Daba kai pagalvoju, net ir pietų jau išsvajotų nesinori. Gi sugalvok tu man paimt ir drėbt visą dieną. Kur ten visą dieną, visus keturis mėnesius. Kur tau telpa? Kur? Ai, sakai, tau partinka? Gero turi būti daug, sakai? Go shmuck yourself, darling! Jei tu – gera, tuomet aš – Romos popiežius Šūdimantas XI‘asis. Kaip tai per stipriai reaguoju? Ar aš? O kaip tavo tuos plikledžius ir visas pūgas, -20 s chrienam po kelių dienų lydimus „žibutinės“ temperatūros, kai net visiems kikiliams vėl fiti-miti daryt užsinori? Čia kaip tai vadinas? Lengvas nuotaikų svyravimas? Ane? Žinoma, visad rasi pasiteisinimą, mol „natūralus reikalas“, neva tai „taip turi būt“, tipo „kam dabar lengva?..“ ir pan. Žinoma, „taip turi būt“. Paaiškink tai šokoladukams Pietų Afrikos Respublikoj ar plikašikniams Amazonės džiunglėse. 
        „Ne, nu, tu proto turi, šiaip?.. A? Tu žinai kiek daba šildymas kainuoja? Ai, žinai? Tai pasidaryk išvadas ir užleisk gal jau pavasariui eilę, o užleidus, negrįžk.  Žinai, su savo tokiu nesugebėjimu pasimokyt, jei tu būtum , tarkim, kokia kaimietukė, tu kiekvieną rytą liptum ant to pačio grėblio. Tau, tipo, neužtenka jakutų, norvegų, galų gale, suomių? Ir su pingvinais neįdomu, ane? Reikia tau su lietuviais čia „bendraut“ (vis dar bandau suprast ką nes turime tavo akyse bendro su pingvinais…)? Tipo, gera čia pas jus, pabūsiu dar mėnesiuką?.. Taip tu galvoji kiekvieną balandžio pradžią?!“
        „Aš, aišku, nenoriu pasirodyt nemandagus, bet tai gal tu eik jau, a? Taip, taip. Būtent ten, kur tu ką tik pagalvojai – taip, TEN. Nepalikdama pėdų eik, savo pačios nepramintais takais . Nereik man tavęs, žinok. M-m. Būk tu nors paskutinė žiema ant viso pasauliaus, vis tiek dainuosiu „žiema žiema, bėk iš kiemo“.
        „Velnias, va ir snarglys jau varva… Matau, meilė čia mūsų abipusė. Kasmet suveši, subujoja ir… baigias kokia, kaip minimum, sloga. Na, bet nieko  -iš…“ –  Galvoje stojo tyla – „…tversiu“. Slystelėjusios kojos maloniai užleido pagrindą po jomis užpakaliui (situacija panaši į anksčiau aprašytą). – „Taip, taip. Tenka pripažint – minkštos tos tavo pusnys, bet gal vis tiek tu jau eik, a?..“ .

         Pietūs visai nieko gavosi… Pilnas pilvas, sotumo jausmas, mano SAAB‘as jau sušilo, groja Mikkel Metal. Tobula beveik. Kodėl beveik? Beveik, nes dar liko ta kita darbo dienos dalis, per kurią taip traukia prie žemės, ir taip norisi nešt mėsas kur nors. Bet kur, kad tik nereikėtų kažką veikt šiandien. Ir taip visą savaitę. „Matyt, atėjo laikas gal atostogų paprašyt?“ – sumąstė vat tinginys, many tūnantis (ar kas ten toks betūnotų). Bet tai nafig. Nekenčiu žiemos, nekenčiu šalčių, tad ir atostogų praleist nekęsdamas žiemos taip pat nenoriu. Gi teigiamas reikalas turi būt tik kupinas teigiamų emocijų, ar ne?.. „O gal biliutenis?“ – kita „teisinga“ mintis. „Ne, negražu kažkaip.. Gal…“ – abejodama, bet visgi prabilo ta aštriadantė padla (suprask, sąžinę aš savo taip gražiai vadinu). O ką, ne padla? Dar ir kokia! Aišku, 8 atvejais iš 10 aš jai dėkingas, bet tie likę 2… Damn. Na, tiek to, lai šneka. Net nežinau kaip į ją sureaguot, šiuo atveju. Gal pritarsiu. „Iš tiesų, negražu“ – sugalvojau (dabar jau pats).

        Yeah. Home „sweat“ home. Štai aš jau ir „Europos“ garažuose. Tiek to, neprašysiu aš tų atostogų – paklausysiu savo aštriadantės (nelabai turiu pasirinkimo, jei nenoriu, kad būtų taip, kaip būna likusiais 2 atvejais…). Juolab, kad ir ilgesnis savaitgalis laukia, gal gi, sakau, sugebėsiu „persikraut“ ir nereiks tinginio klausyt. „Kur gi ne, ne pirmas ir ne paskutinis atvejis“ – drėbtelėjo dar kartą padla –  „3.14‘zdui – darbas ne vilkas, loja, bet nors nesikandžioja (ar kažkaip panašiai ten), bent jau ne šiandien“.

        Vakar gavau laišką su klausimu - kur? Taip, tiesiog vienas žodis - “kur?’ (na, gal ne visai vienas žodis. Kiek žemiau dar buvo sakinukas apie tai kaip mano bloge „vsio zapuščeno“). Ir pamasčiau: “etikmat, iš tiesų, kur? whattafak? Aptingau, apsileidau ir įsijaučiau į absoliučiai neturinčio laiko rolę… Gėda (gal…).“.

        „Nu gi maloniai kutena akis ta ir taip retai išlendanti vasariška saule, ble. Kodėl „ble“? Kodėl ne „ak koks gyvenimas gražus“ arba „yes, dar vienas puikiausias rytas mano gyvenime!”? A cher suprasi kodėl – patinka man tas žodis. Apsišikit, tam atvejui, jei kas neįtiko“ – šitoj vietoj mano intelektualus monologas pasiekė kulminaciją. Negražu taip su savim ginčytis – patvirtins bet kuris Napoleonas ar kad ir tas pats Gestapas bet kurioj šalies duševnų ligų gydykloj (tiesą sakant, nemanau, kad personalas ten mažiau spalvingesnis už pačius poilsiautojus.

        „Tai va. Apie ką aš čia? Aj, jo: saulė, paukšteliai, ch*jo majo“ – pasipylė mintys, mintelės toliau nevaržomai strikinėt po smegenis – „ ir kokia čia padla taip šaižiai gieda?..“ – susiraukiau ir galų gale ėmiau dairytis aplink, sugrįžęs atgal į realybę. Blūdyja aplink lėtai ir nerūpestingai šeimos su mažais rėkiančiais bambyzais, kažkur man už nugaros girdisi išprotėjusios bobos, klykiančios ant grupelės pienburnių, prikimęs balsas. Abipus išasfaltuotų ir gėlėmis apsodintų takelių pūpso narvai su įvairiausio plauko keturkojais. „Wtf? Cirkas?“ – išpūčiau akis. – „Nichera – per daug tvarkinga aplink ir smirda kažkaip kitaip“.

- Ch*jirkas,  - atkirto į mano mintis, iš kažkur išniręs mano bičiulis (pavadinkim jį Česlovu), pažasty prisispaudęs didelę, storą rudą knygą.

- Ką čia tampais?

-  Šapoką¹ .

        Šaižiai giedanti padla (kanarėlė – šlykščiai geltonos spalvos), tupinti ant nulūžusios medžio šakos man už nugaros, galų gale priglušino savo decibelus ir taip pat, kaip ir aš, įbedė savo apvalias ir durnas akis į ta patį vadovėlį. Nedrįsau klaust Česlovo ką gi bendro turi žvėreliai (zooparkas, ar kur aš čia bebūčiau) su Lietuvos istorija, nes vis tiek, įtariu, būčiau neatradęs ryšio net ir po išsamaus paaiškinimo.

Po akimirkos, kai jau galų gale visgi nusprendžiau išsiaiškint kurį iš Babuinų, tupinčiu per kelis žingsnius nuo manęs narve, nusprendė Česlovas pamokyt Lietuvos istorijos, nustebau, kad jo, ten kur jį mačiau prieš kelias minutes (damn kanarėlė) jau nebuvo. „ Taip ir žinojau, kad nusimuilins – labai jau gudrios akys buvo“ – nugesinau savo žingeidumą.

        PLIAUKŠT!

        Stojo tyla. Visiška, absoliuti ramuma  - nei vieno garselio, tik tolstantis „plaiukšt“ aidas. Lėtai, kaip koks piktasis genijus iš kokio nors cheap action movie, pasukau savo galvą į tą pusę, iš kur sklido garsas ir pamačiau pergalinga veido mina pasidabinusį, atsipūtėliškai stovintį Česlovą. Akyse jau išblėsęs gudrumas bylojo, kad planas, kad ir ką jis buvo sumąstęs, įvykdytas su kaupu. „Mežiotojas, mat tvaju“ – burbtelėjau mintyse pastebėjas piktojo genijaus Česlovo-medžioklio plano tikslą – prilipusią Šapoką prie kanarėlės, prilipusios prie šakos. Traukuliuojanti viena koja iš po medžioklinės knygos ir elegantiškai besileidžiančios kelios plunksnos tiesiog užbūrė mano žvilgsnį, iš kurio ir vėl paslaptingai pasišalino medžioklis-nindzė Česlovas.

Pagaliau pasigirdo pirmieji garsai iš šalia esančio babuinų voljero. Atsisukęs pamačiau į mane spoksantį pilką (gal žilą) babuiną su keistai veriančiu žvilgsniu, akivaizdžiai smerkiančiu mano draugelio poelgį. „Na, ką jau čia, beždžione“ – pasvarsčiau – „Žiūrėk nežiūrėjus, o kanarėlės tai jau nėr Prieš medžiotojo natūrą nepapūsi“ – …ir kažkaip durnai nusišypsojau.

        Babuinas, tartum nuskaitęs viską iš mano akių, dar labiau susiraukė ir… prabilo:

- Seriously, man, we gotta do somethin‘ aboucha friend here. Yooo, ya listenin‘ or what?!

***

„Įdomu, kokiose JAV mane nigeriai (ups) už tokius sapnus sukapotų į gabalus ar ne?..  Nors kartą žadintuvas suskambėjo laiku, ble“.

^{1 Dlia osoba odorionnych - knyga didelė apie Lietuvos istoriją.}

        Kažkaip daros nesmagu skaityt jau kelintą kartą, kad mano antras mylimiausias miestas – Klaipėda – skęsta šūduose… Tai periodiškai kanalizacijas pramuša ir mariose žuvis patręšia, tai staiga iš niekur apsišika visi aplinkiniai šunys… Žodžiu, gresia uostamiesčiui visuotinė fekalizacija. Klaipėdoj apsigyveno Šūdų Dievas.

Yhaaaaaaaa!!! Šiandien sukanka lygiai vieneri metai nuo pirmojo įrašo šiame BLOG'e. Happy fuckin' birthday to me!!!

Įrašą-protėvį galite rasti čia

        Ideali nesvarumo būsena, pabudus ryte. Atmerki vieną akį - tamsu, antrą - po truputį ryškėja lubose styrančio šviestuvo kontūrai. Praėjus lygiai minutei  suskamba mobilaus telefono žadintuvas, nušviesdamas kambarį melsva spalva. Trumpas kelių akimirkų patinginiavimas ir tu jau stovi priešais kambario langą, žiūrėdamas į bundantį miestą ir gaudydamas po truputį įsibėgėjančias mintis apie brėkštančios dienos reikalus.

        Dar dvidešimt minučių ir tu jau virtuvėj su arbatos puodeliu, glostomu šešėlių, žaidžiančių su rytinės saules auksu, rankose. Žvilgsnis pro langą. Šįryt jis kažkoks kitoks, kažkoks gilus, ramus, sustingęs. Pirmieji spinduliai apšviečia vis dar žalių medžių viršūnes, tolumoj boluoja švelnus rūkas. Prieš akis - garuojantis saldžiai rūgštus arbatos kvapas, užtepantis plonytį rasos sluoksnį ant lango. Išplaukęs vaizdas tarp akių ir aprasojusio lango piešia neryškius pirmųjų automobilių šviesų viražus, švelniai nudažančius tai saldžiai gelsva, tai sodriai raudona spalva mažyčius vandens burbuliukus, vis intensyviau besikaupiančius ant stiklo.

        Paskutinis arbatos gurkšnis…

        Dar akimirka ir tu jau lauke. Pirmas gaivaus vėsoko oro gurkšnis pasiekia plaučius ir giliu atodūsiu išsiveržia lauk, kaip tie arbatos garai ant stiklo.Greit įšoki į automobilį, pasuki raktelį, išgirsti variklį ir besisukantį CD. Pirmieji akordai… “L'altra - There is no”.

        Perfcet rytas.

        “Prapliupo. Ir vėl prapliupo lietus. Dar tik kokios 7 ryto, o jau tas pilkas daiktas virš galvos ir vėl apsimyžo. Ai, tiek tos. Lauke - šilta, nors ir apsiniaukę, tik ką aš veikiu čia, šalia statybų priešais Europos hanner'į, šeštadienio rytą? Ok, palikim nesvarbius klausimus nuošaly ir nesantykiaukim smegenų, taip sakant (šiuo atveju, kas yra ypatingai nesveika, tai vadinama savikruša). Kalbant apie savikrušą, ne toks jau čia ir nekaltas reikalas, išmąstytas mano ligotai nepailsėjusių smegenų. Hermafroditai tai daro nuo gimimo iki kol juos, taip sakant, su jais pačiais death does apart. Blia, jau laša nuo galvos… Baigiu permirkt, bet kažkodėl visiškai nėra noro trauktis iš šios vietos, o pastogė, visgi, vos už keliolikos metrų - anapus gatvės”, minčių savianalizės laviną nutraukė trinktelėjęs griaustinis dar labiau sustiprinęs ir taip pakankama užknisantį lašėjimą. Dirst dešinėn - negyvos dvasios, dirst kairėn - į darbą renkas pachmielni statybininkai, varinėjami susivėlusio, nešino maišais paakiuose, darbų vykdytojo.

        Ėmė kaip reikiant pilt ir aš visgi perbėgau anapus gatvės Hanner'io pastogėn. Dabar statybos buvo man ne iš dešinės, o tiesiai priešais su visais zujančiais aplink ir besikeikiančiais dėl vėl prapliupusio lietaus vyrais. Kairiosios akies krašteliu pastebėjau iš už tvoros išlendantį susivėlusį juodulį. Priėjau prie pat sauso ploto, pridengto pastoge, krašto, kad geriau galima būtų įsižiūrėt į naujai pastabėtą svečią.

        Katinas - juodas, juodas, kaip anglis. Ir kažkoks keistai pasviręs, be katinams būdingos juvelyrinės koordinacijos, visas “išsitaškęs”… Kiaurai permirkęs kailis chaotiškai išsidraikęs ant liesos galvos. Pusiau primerkta trukčiojanti akis bando prasiveržt pro akies voką ir padėt susiorientuot aplinkoj savo bukai ir stiklinei sesutei. Juodulys nedrąsiai pasuko iš už tvoros išlindusią galvą mano pusėn ir monotoniškai absoliučiai niekur neskubėdamas ir visiškai ignoruodamas kaip iš kibiro pilantį lietų, ėmė iš paskos galvai stumt sunkiai nulaikomą kūną. Pro šleivai sudėtus nasrus išlindo rausvas liežuvis ir, kaip koks tik ką ant virvės pakabinti išskalbti pantalonai, tiesiog nukaro žemyn smakru. Netrukus pasirodė ir likusi kūno dalis. Svirduliuojantis keturkojis patraukė gatvės link.

        “Dabar jau drąsiai galiu teigt, kad mačiau visko…“, išlindo mintis, “įskaitant ir girtus katinus“. Būtent tokia mintis ir šovė į galvą – „girtas katinas“. Priekinės jo kojos buvo kiek per smarkiai praskiestos ir žygiavo kiekviena sau, smigdamos į lietaus supurentą statybos aikštelės purvą. Subinė, kratoma galinių kojų, vis nukrypdavo tai kairėn, tai dešinėn, nusitempdama iš paskos (subinei ir paskos - žiauru) pusę lieso kūno. Nepatenkinta galva, besiplaikstanti nuo vibracijų iš “galo”, nepatenkintai vis atsisukdavo žvilgtelt į maištaujantį pasturgalį. Gyvūnas pagaliau susitelkė visu dėmėsiu į judėjimą ir žengė dar viena kreivą žingsnį gatvės link.

        Tuojau pat užpakalinė kūno dalis, ”galutinai” įvertinus aplinką ir atstumą iki priekinių kojų, pasuko į šoną. Akimirksniu pagalvojau, kad anksčiau atėjusi mintis apie tai, kad jau mačiau visko, užsuko visgi per anksti. Prieš mano akis - anapus gatvės - ristele šonu kulniavo katinas. Akyse iš kart išniro vaizdas - balerinos, susikabinusios rankutėm, šoka gulbių ežerą. Vaizdas - būtent toks, tik šiuo atveju - solo partija atliekama dreifuojančio permirkusio keturkojo. Porą metrų nuskersavęs gyvūnas, kaip ir reikėjo tikėtis, smagiai tėškėsi į, rodos tik jam paruoštą, balutę. Ilgai laukt neteko kol girtuoklis išdidžiai pakilo iš balos ir gerai paruoštu žingsneliu į prieki pagaliau pasiekė kelkraštį.

        Priekinės letenos jau rėmėsi į lietaus daužomą asfaltą, laukdamos galinių, atnešančių purviną besimaskatuojatį užpakalį. Pusiau primerktos akys, styrančios iš linguojančios, galvos galų gale pastebėjo ir mane, stovintį kitapus gatvės. Nenuleisdamas akių, katinas atsargiai perkėlė likusią kūno dalį ant asfalto ir ėmė pamažu judėt link skiriamosios juostos, boluojančios pačiame gatvės viduryje. Sustirau ir aš akimirksniui, pagavęs girtą jo žvilgsnį, tačiau greit mane išblaivė skardus ir girtas “Meuuuuuu”, išsiveržęs lauk iš katino burnos.

- Meuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu! - subliovė dar kartą. - Meeeeeeeeeeeuuuuuuuuu. - Pastarąjį dar palydėjo ir trumputis šnypštelėjimas, primenantis “nx“. - Me…

        Pro gatvę žaibiškai prasikošė statybininkų sunkiasvoris “ZIL”, prikrautas plytų. Nors ir stipriai gaudė jo variklis, tačiau galima buvo nesunkiai išgirst tylų “trakšt“, panašų į garsą, kai koja užlipi ant nedidelio obuolio, slyvos ar kokio kito “šlapio” vaisiaus. Tikėjaus išvyst rausvą dėmę, apjuosusią juoda blyną gatvės vidury, tačiau nieko panašaus mano akys nepagavo. Kiek vėliau pastebėjau šmėruojančią uodegą dvigubos sunkvežimio padangos tarpe, o ausys fiksuodavo ta šlapią “šliapt”, kaskart padangai apsisukant apilink savo ašį.

        ZIL'as galų gale dingo iš akiračio su savim nusinešdamas ir lietų, kuris, lyg pagal užsakymą ėmė ir liovės ta pačią akimirką, kai didysis katinų žudikas pasislėpė už posūkio. “Vat tau, kad nori… Būna gi dienų kaip tyčia – Išeini sau, žmogau, tfu, katine, ryte pasiblaivyt, grynu oru pakvėpuot ir kapiec - keliauji anapilin sunkvežimio padangoj“, dirstelėjo mintis ir jai nespėjus išgaruot, kišenėj suvibravo… žadintuvas.

        “Svarbiausia, nepamiršt išjungt žadintuvo šeštadieniais… Labas rytas, blia.”.

Atlikus ilgamėnesinę piniginių srautų analizę, nori nenori, įsiperša ko gero retorinis klausimas:

Kodėl kiekvienos algos gale lieka tiek daug mėnesio?..

Pa(si)remta tikrais įvykias

        Gražus, tamsiai mėlynas skrupulingai išlygintas šliubinis kostiumas, nepriekaištingai glunda prie Pranciškaus plačių pečių. Akies krašteliu matyt, kad vyras kiek priaugęs svorio nuo tų auksinių jaunystės laikų, kai dar galėjo, kaip tam anekdote “členam siuda - členam tuda”. Kita vertus, kam metų našta nesukrauna vieną, kitą… dešimtį kilogramų. Iš už siaurokų kostiumo kelnių klešnių juoduoja 4-ių metų senumo nublizginti “Lituanica” batai, pabrėžiantys visą Pranciškaus solidumą ir puikiai priderinantys vyrą prie juodo medžio karsto, išraižyto rudais ornamentais, panašiais į sudžiūvusius vijoklius. Žodžiu, solidžiai Pranciškus atgulė į užtarnautą paskutinę kelionę, atmindęs pilką žemelę 114 metų, ko pasekoje kūnas tiesiog neatlaikė visiško nusidėvėjimo.

        Melianija - Pranciškaus žmona - nors ir būdama garbaus 97 metų amžiaus, vis dar guvi senučiukė. Jau kurį laiką nesitraukia nuo vyro karsto, vis patvarkydama aplink ir taip juvelyriškai tiksliai sudėliotus vainikus, gėlių puokštes, nuo kurių slogaus kvapo ne vienam svečiui, atėjusiam atiduot pagarbos Pranciškui, kutena nosį. Svečių iš tiesų buvo susirinkę nemažai (iki vėlyvo meto ištvėrė tik patys ištikimiausi), visgi Pakruojis - mažas miestelis ir žinios čia sklinda labai greitai. Tiesa, susirinkusieji jau ir patys giltinės už rankos vedini, tačiau dar čia - “šiapus grabo” - kaip mėgdavo sakyt Pranciškus.

        Pro laidojimo rūmų durų stiklus žybtelėjo automobilio šviesos, lydimos stabdomo automobilio padangų cipimo. Netrukus užtilo variklis, lyg pranašaudamas, kad Pranciškus sulaukė dar svečių. Anupras - velionio draugas dar nuo pirmojo pasaulinio karo laikų - nusivalė snarglį ir klausiamuoju žvilgsiu įsmigo į “Pakruojo grabnyčios“, kaip mėgdavo sakyt Pranciškus, duris. Šalimais Anupro, ant raudonų nutrintų laidojimo rūmų kėdžių, susmigęs raitės Feliksas - dar vienas Pranciškaus karo bendražygis. Dievobaimingas jo knarkimas kartkartėmis prasimušdavo pro erdvę, užgoždamas  gedulingus maršus, sklindančius iš “S90″ kolonėlių, išdėliotų šarvojimo salės keturiuose kampuose - sovietmečio dolby.

        Pagaliau prasivėrė “Pakruojo grabnyčios” durys ir į vidų išdidžiai įlingavo svečiai - Begemoc, Kašaloc, Katitė ir Pupitė. Visi keturi Pakruojo perliukai, kaip susitarę, lingavo padrikai sukiodami galvas ir mosikuodami rankom, kad tik išlaikytu lygsvarą. Begemoc, kaip stambiausias vados patinas, linguoja kiek atokiau nuo kitų, Kašaloc - nusukęs girtą snukį į Anuprą, Katitė su Pupite girtais žvilgsniais varsto Pranciškų iš kiek dešiniau nuo jo pučiantį dūdą Feliksą. Kažkur tolumoje, koridoriuose už šarvojimo salės sienos, nuvilnijo Melianijos žingsniai…

- Ė, dieds, - išlemeno Kašaloc. - Snukin? - Anupras nusivalė dar vieną snarglį ir kažkaip primerkė dešinę akį, lyg tikėdamasis, kad tuoj, tuoj teks atlaikyt sunkų stambiausio vados patinio kumštį. Kašaloc lėtais ir kreivais žingsniais, gniauždamas kumščius, pajudėjo Anupro link. Pupitė ir Katitė kikendamos pasileido į velionio, ramiai atgulusio amžinojo poilsio, pusę.

        Skardus Pupitės ir Katitės aukštakulnių stuksenimas nuvilnijo marmurinėm šarvojimo salės grindim, išbaidydamas palubėse tupėjusias muses ir saldžiai įmigusį Feliksą. Diedukas, kaip subinėn įgeltas, pašoko nuo kėdės, tuščiomis įmigusiomis akimis nužvelgė patalpą ir, akimirkai sustabdęs žvilgsnį ties dviem girtom Pakruojo nimfom, tėškės ant pakilos, kur stovėjo karstas su Pranciškum. Nusileidimo būta minkšto - smūgį sugėrė eglių šakų ir baltų gvazdikų vainikas su užrašu ant baltos juodais kraštais juostos ”Liūdi Pakruojo komunalinio ūkio antrinių žaliavų perdirbimo cecho sanitarijos skyrius“. Smūgis atskėlė nuo vainiko nedidelę, gausiais spygliais nusėtą, eglės šakelę ir su pavydėtinu tikslumu švystelėjo ją tiesiai Pranciškui ant kaktos.

        Pliaukšt. Skardus pliūchos garsas atsklido iš tos pusės, kur dar prieš akimirką stovėjo Anupras ir be galo taikiu žvilgsniu, kupinu vilties, žiūrėjo ir besiartinanti Kašaloc'ą. Dar vienas Pliaukšt… Ir dar… Ir dar…

- Ė, diedas, kelkis, - blevyzgojo Kašaloc, gaivindamas nualpusį senuką. - Gi šposyju, a tu guli čia daba, apsišikys i apisimyžys. - Anupras trumam atsipaipaliojo, bet, greičiausiai pagavęs peregarą ir Kašaloc'o nasrų, krito kaip lapas vėl. - A girdž? - Pliaukšt. - Ė!. - Pliaukšt.

        Katitė ir Pupitė kikeno, žiūrėdamos į Feliksą, bandantį išsivaduot iš Pakruojo komunalinio ūkio eglių vainiko.

- Ė! - Pliaukšt. - Kelkisblia! - Pliaukšt.

        Iš už durų, vedančiu į koridorių, esantį už šarvojimo salės sienos, išniro susirūpinusi Melianija ir tiriamuoju žvilgsniu nužvelgė visą aplinką - dvi girtas mergšes, stovinčias prie vyro, padabinto eglės šakele, karsto, besijuokiančias iš Felikso+vainiko natiurmorto, nualpusį Anuprą, daužomą girtos gorilos (Pliaukšt), ir stambiausią vados patiną - Begemoc'ą, užpiltom akim žvelgiantį į ją.

- Nu ką, boba, mentus iškvietei, ane? - leptelėjo Begemoc.

- Ane, - atrėžė tarpdury išdygęs mentas. - Iškvietė…