Spakainas

Mylėjomės mes degalinėj - degtukų tu tada turėjai…
Iš mūsų meilės liko vėjai…

P.S. Kas sako, kad šiluma kaulų nelaužo, ką?

Prisiminiau vieną pseudo-poemą apie gamtą iš paauglystės laikų…

Stoviu aš ant upės kranto,
O man uodas dziundzią kramto.
Kramto, kramto, tegul kramto…
Nepaliksiu upės kranto!

Jei Mahomedas neina pas kalną - pas kalną keliauja ežiukas.

        Žingsnis po žingsnio. Tapu tapu per pievą. Tamsu kaip šiknoj (apie tamsą šiknoj - hipotezė, kurios, manyčiau, neverta tikrint), “kaži kiek dabar valandų?“. Dirst į laikrodį - nėr. Riešas tuščias. “Bliamba, būsiu vėl namie palikęs, bet, kita vertus, pokum, vistiek prireikė jau pakeliui atgalios namo“. Bet tai jejbohu tamsu kaip subinėj. Kodėl nedega žibintai? Gerai, kad bent jau gatvės apšviestos šlykščia geltona spalva, priešingu atveju tektų keliaut autopilotu. “Kalbant apie autopilotą, kokio bieso šitaip pinas kojos, a?” Taaaaip. Visgi išgerta buvo nemažai… “Viens Sobieski… Du Sobieski!.. Trys Sobieski!!!“, paskui kažkur smegenys išėjo (”Ble, kaip pinas kojos“), “alaaaaus alaaaaus, duos dievas daugiaaaau” (mat tvaju, dabar jau daros aišku ir kodėl peršti gerklę ir kodėl nerealiai rytoj skaudės galvą).
        “O kas gi čia dabar, blia, toks?“, “15 min.” kišenėj. Hm, puikus paros metas (tamsu kaip šiknoj) rytinėj vakarykštėj spaudai. “Ir kaip tu, padla, čia atsiradai? Nepamenu, kad būčiau norėjęs šikt, bet, kita vertus, aš daug ko nepamenu“. Ech ta subtilioji blaivymosi pradžios stadija, kai jau žinai, kad gėda, bet dar nežinai dėl ko. Kai saka, vadinas, vakarėlis ėmė ir pavyko, “nebūtų ėmęs, nebūtų pavykęs“.
        Rytmetėlio desertas, sudaužantis bet kokius įsitikinimus apie save, kaip apie sveiko proto žmogų - RYTOJ Į DARBĄ! “Džiugi žinia, tvaju mat, o dar džiugesnė žinia yra ta, kad tas pseudorytojus vos už kelių valandu, jei tas šviesėjantis dangus - ne haliucinacija“. Jopšikmat, kaip rytoj skaudės galvą (”alaaaaus alaaaaus, duos dievas daugiaaaaau“).
        Dar keletas žingsnių ir, kas anksčiau buvo tiesiog zujanti mintis, dabar jau patampa konstatuotinu faktu - proto nėra. Tai mitas, kaip mitas apie protingą bliondinę, kaip ir galimas mitas apie tai, kad Lochneso pabaisa turi tris galvas ir septynis pimpalus, ir gyvena Asvejos ežere. “NU JOPŠ-TVAJU-MAT KAIP PINAS KOJOS!“, bet tai ne esmė - namai jau už keliasdešimt painokų, bet įveikiamų metrų.
        Ajajai… prisitopinau pievele… Ech, kaip nuostabiai praslydo koja - tikriausiai šiko ne šiaip koks nors kiemšikis, o visas senbernaras arba, kas irgi čia - Šeškinėj - pilnai tikėtina, koks nors Šudimantas, dreifuojantis kasdien nuo butelio prie butelio.
        Nu va, pagaliau namai namučiai. Išsivalom dešinį sušūdintą batuką, paskui išsivalom vieną kitą dantuką (dėl aukščiau išvardintų priežasčių bendra kūno motorika visų dantų išsivalyt nelabai, ko gero, leis) ir nešam susipynusias kojas lovon. Juk už kelių valandu į darbą ir, kas ypatingai maloniausiai maloniausia, jau dabar pradeda skaudėt ta mažesnę subinę, kuri ant pečių pūpso. “Alaaaaus alaaaaus, duos dievas daugiaaaaau“.
        “Fuck.“

- Karoč, bachūrs, neknisi čia pruota i nemundravuoj, bo kap šniosiu per obliara - paspils visi varžtai, pagavai, ane? - Intelektualiai prabilo liesoka, nugertu veidu ir pašvinkusiai nugeltusiais plaukų likučiais ant galvos žmogysta. - Aš su tavim kalbu, ožyyyyy, ble!
        Ožys, pavadinkim jį Gaudvildgaudu, sėdėjo absoliučiai nekrutėdamas ant metalinio suoliuko šalia įėjimo į maurų, runkelių sostinę - “Akropolį”. Demonstratyviai po#%uistiškai primerktos akys lėtais apsiblaususiais sukamaisiais judesiais pasyviai stebėjo (lai būna jo vardas - Šiktautas) rėksnį.
- A tu supranti, kų aš tau sakau, a nelabai? - tęsė Šiktautas. - Aš gi tavi daba paimč ažu pautų i pakabynč žemyn galva, ble, tabaluot ut ty - an Ermitaža.
        Gaudvilgaudas pagaliau pakėlė dešinį antakį ir atvėpęs apatinę lūpą, įkišo ranką geltonos striukės pajuodusion kišenėn. Lėtus sukamuosius akių judesius pakeitė dar lėtesnis asimetriškas mirksėjimas. Nors veido mimika buvo akmeninė iki pilkumo, tačiau nubrūžintame asfaltu veide galima buvo įžvelgti, kad Gaudvilgaudui labai nepatinka Šiktautas. Kita vertus, kam gali patikti rėksnys, drumščiantis saldų miegą vėsų šeštadienio rytą tokioje ramioje vietelėje kaip įėjimas į “Akropolį”.
        Gaudvilgaudo ranka, įlindusi į striukės kišenę ir, matomai kažką užčiuopusi, nustojo muistytis. Lėtas traukiamasis judesys, prasidėjes nuo paties ėmė traukt ranką iš kišenės lauk.
- A tu girdi a ne girdi, dūūūrniau, - grūmoja toliau Šiktautas tuščiu “Tauro” bambaliu. - Tu manys nenervyk, bo blia gausi pautuosna, ka net akyse patumsiai pasdarys! Aaaaa!!! - Decibelu ir peregaro iš Šiktauto gerklės buvo ore vis daugiau ir daugiau.
        Šalimais - už kokių 15 žingsnių - stovėjo maždaug 4 metų amžiaus išpūstaakė mergaitė ir spakainiai sau… sysiojo į kelnes, tolygiai vis labiau pūsdama akis, vis labiau gelstant jos baltom kojinem.
- Nelok, lachudra, ir negasdink vaikų, - netikėtai prapliupo pusiau medituojantis Gaudvilgaudas ir vožė reksniui per galvą su iš kišenės ištrauktu vytintos suragėjusios dešros gabalu. Duslus “pokšt” (paprastai tas “pokšt” girdimas trinktelėjus į kažkokią tuščią vietą) kuriam laikui išvedė Šiktautą iš rikiuotės ir jis be garso susmuko ant suoliuko šalia Gaudvilgaudo.
        (sprendžiant iš mergaitės veido išraiškos, ji tik ką buvo padarius dar kai ką)
        Rytmetėlis jau visai įsidienojo ir vėl, kaip mūsuose įprasta, prapliūpo lietus, paslėpdamas mažos mergaitės gyvybinės veiklos “įkalčius”, teliūškuojančius ant asfalto.
        O čia iš karto kur buvę, kur nebuvę prisistatė ir dorovės sergėtojai užtinusiais, dar nespėjusiais išsibudinti iš po penktadienio, veidais ir išnyko operatyvinio, pasidabinusio melynais švyturėliais,  FORD TRANSIT kabinoj kartu su vaikų siaubu  Gaudvilgaudu ir medituojančiu smogiku Šiktautu.
        “Įdomu, kaip iš visos šitos situacijos išsikapstys suragėjusi vytinta dešra?..“, toptelėjo man debiliška mintis, kurios lydimas aš laisva eiga prisiparkavau eilėj prie bankomato…

Mieli skaitytojai, pristatau Jums P*sliosios teorijos apie Pistaciją pagrindines sąvokas, apibrėžtas remiantis ilgalaikias (~ 2,5 mėn. nuo paskutinio įrašo BLOG'e) stebėjimais.

Įraše naudojami žymėjimai ir jų rekšmės: “*” = “i“.

P*stacija - p*sančiojo poveikis p*samajam. Reiškinys, dažniausiai paremtas vienpusiu kryptingu p*sančiojo p*slumu p*samajam.

P*slumas - p*sančiojo savybė, tiesiogiai įtakojanti Pistacijos stiprumą. Pistacijos stiprumas objektyviausiai ir tiksliausiai išmatuojamas Pistacijos argumentacija ir pagrįstumu. Kuo labiau argumentuotas ir pagrįstas p*sančiojo poveikis p*samajam, tuo mažiau tai vadinama Pistacija.

Nuop*sa - p*stacijos pasireiškimo šalutinis produktas. Tai dažniausiai pasireiškia tokiais mažą vertę turinčiais dalykais kaip p*samojo moralinė žala, dalinis arba visiškas laikinai arba visam laikui darbingumo praradimas. Dažniausia nuop*sos pasireiškimo išdava - p*samojo virtimas pislopu.

Pislopas - žemiausioji p*samųjų klasės grandis. Dažniausiai šis asmuo jau net nep*samas, o tiesiog juo valomos grindys, šikama į kapišoną, etc.

Pyska - “kamieninė” asmenybės stadija, ateity išsivystanti tiek į p*santįjį, tiek ir į p*samąjį. Tai, kitaip tariant, nebrandi ir nesuformuota asmenybės stadija, kurios evoliuciją tiesiogiai įtakoja tai, kieno - p*sančiųjų ar p*samųjų - terpėje yra sudaromos sąlygos asmenybei formuotis. Pasitaiko išimčių - hyper-p*suoklių (žr. apibrėžimą “Hyper-p*suoklis”), persiorientuojančių iš ankstyvosios p*samojo stadijos į ilgailaikę p*sančiojo poziciją. Pastarieji dažniauiai būna ypatingai aktyvus p*santieji.

Hyper-p*suoklis - ypatingai nuožmaus p*slumo p*santysis. Sutinkamas retai, tačiau apie jo Pistacijos stiprumą žino visi p*samieji.

P*stuva - Pistacijos proceso įžanginė dalis, kurios metu deleguojamos teisės p*sančiajam ir pareigos p*samajam. Tai  kiekvienų Pistacijos santykių svarbiausia dalis. Būtent šioje stadijoje įvyksta (jei įvyksta apskritai) ankstyvosios stadijos p*samojo transformacija į hyper-p*suoklį.

P*sliava - Pistacijos proceso metu padarytų p*sančiojo klaidų sukeltų padarinių šalinimas, pasitelkiant pislopus. Pašalintų padarinių išdava - p*sančiojo, dėl kurio kaltės įvyko p*sliava, transformacija į p*samąjį, arba, priklausomai nuo p*sliavos pobūdžio, intensyvumo ir nežmogiškųjų resursų (pislopų) išeikvojimo, transformacija į p*stietį (žr. apibrėžimą “P*stietis”).

P*stūnas - p*sliavos greitojo reagavimo dalinio narys. Paskirtis: operatyvus pislopų pajėgų soformavimas ir dislokavimas į p*sliavos vietą. Neretai p*stūnai atlieka ir prevencinę funkciją - p*sančiųjų kompetencijos įvertinimą.

P*stietis - p*samųjų profsąjungos lyderis. Paskirtis: atstovavimas p*samiesiems Pistacijos santykiuose su p*sančiaisiais. Būdingas ankstyvas išėjimas į pensiją dėl itin kenksmingų darbo sąlygų, susijusių su p*slumo delegavimu p*samiesiems.

P*stytuvas - spec. paskirties p*santysis, pasižymintis žemo p*slumo Pistacija,  tačiau aukštu taktiniu Pistacijos seansų dažniu. Paskirtis: nuolatinis ir sistemingas poveikis ankstyvųjų stadijų p*santiesiems. Dažniausiai naudojamas kaip prevencijos priemonė hyper-p*suoklių atsiradimui užkirsti.

P*sius - p*stytuvas-stažuotojas. Tai nulinio Pistacijos p*slumo ir nulinio taktinio Pistacijos seansų dažnio p*santysis arba asmuo, išgyvenantis paskutinę neutralios pyskos būsenos stadiją. P*sius tiesiogiai pavaldus p*stytuvui. P*sius po apmokymų kurso, priklausomai nuo mokymosi rezultatų, gali patapti visaverčiu p*stytuvu arba, nesėkmės atveju, tampa p*samuoju su galimybe pakilti iki p*stiečio.

Sąp*sis - viuostinis p*sančiųjų susirinkimas. Paskirtis - koordinuotas kasmetinis Pistacijos strateginių krypčių nustatymas tam tikram ataskaitiniam laikotarpui (pvz, ateinančiam p*smečiui)

Suop*sis - iš anskto suplanuotas p*samųjų sambrūzdis, neramumas. Dažniausia suop*sių priežastis - masinis p*samųjų ir p*slopų nepasitenkinimas p*stiečių vykdoma atstovavimo ir delegavimo funkcija, taip pat nepasitenkinimas hyper-p*suoklių p*slumo nuožmumu. Nekontroliuojami suop*siai perauga į revoliucijas, sąlygojančias valdančiosios p*sančiųjų daugumos nušalinimą, kuris, savo ruožtu, priveda prie visuotės nulinės Pistacijos..

Visa tai - pagrindinės sąvokos, apibūdinančios sudėtingą, įvairialypį ir labai subtilų Pistacijos mechanizmą.